1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominėje elektrinėje (toliau – Černobylio AE) Ukrainoje, tuomet buvusioje Tarybų Sąjungoje, įvyko viena didžiausių technogeninių katastrofų – branduolinio reaktoriaus sprogimas. Ši skaudi patirtis parodė, kad branduolinė elektrinė negali būti vieta nepagrįstiems eksperimentams  ir kokia svarbi branduolinėje energetikoje yra saugos kultūra.

Lemtingas bandymas

Avarijos Černobylio AE priežastimi tapo anksčiau tris kartus kitose atominėse elektrinėse nepavykęs bandymas su energijos bloko turbogeneratoriumi. Norėta patikrinti, ar šis energijos blokas, visiško išorinio elektros energijos tiekimo praradimo ar maksimalios projektinės avarijos atveju, atitiks atominės elektrinės projekte numatytas prielaidas.

Šis bandymas buvo laikytas elektros tiekimo įrangos bandymu, todėl nebuvo deramai pasirūpinta užtikrinti branduolinę saugą. Dėl reaktoriaus konstrukcinių trūkumų ir žmogiškojo faktoriaus (netinkamų elektrinės personalo veiksmų) įvyko staigus galios šuolis. Po jo įvyko vandens garų sukeltas sprogimas, išgriovęs reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, į aplinką išsviedė dalį radioaktyviųjų reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų – branduolinio kuro fragmentus, apšvitintą grafitą ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje. Sprogimas buvo toks galingas, kad nuvožė 2000 tonų svėrusią viršutinę reaktoriaus įrenginio plokštę, o apatinė reaktoriaus įrenginio konstrukcija nusileido 4 metrus. Branduolinio kuro fragmentų buvo rasta net už 1600 metrų nuo energijos bloko, o branduolinio kuro garai ir dulkės pakilo į didesnį nei 7500 metrų aukštį. Reaktoriaus šachtoje liepsnojo grafitas, kurio ten būta apie 1700 tonų. Didelio kiekio radionuklidų išmetimas po avarijos tęsėsi dar 20 dienų.

Avarijos padarinius sunkino neatsakingas Černobylio AE, o vėliau ir Tarybų Sąjungos, vadovybės požiūris –  pradžioje informacija apie įvykusią avariją buvo slepiama. Vieša informacija žiniasklaidoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po sprogimo ketvirtajame bloke. Gyventojai pradėti evakuoti tik balandžio 29 d., evakavimas tęsėsi kelias dienas. Iš 30 km zonos palei elektrinę, Pripetės miesto ir aplinkinių kaimų evakuota per 115 tūkst. gyventojų.

Avarijos likvidavimo darbams pasitelkta tūkstančiai asmenų iš įvairių sąjunginių respublikų. Likvidatoriams teko dirbti stipriai užterštose zonose be tam tinkamų asmens apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės  priemonių.

Tačiau nelaimė palietė ne tik Ukrainą. Avarijos metu susidaręs debesis išnešiojo įvairias radioaktyviąsias medžiagas didžiojoje Europos dalyje, vėliau pasuko Skandinavijos link. Dėl iškritusių radioaktyviųjų kritulių labiausiai buvo užterštos teritorijos šiaurės rytuose (Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje).

Avarijos poveikis sveikatai vis dar tiriamas, kaupiami įvairūs duomenys. Aišku viena, kad Tarybų Sąjungai iš karto po sprogimo pranešus savo gyventojams ir tarptautinei bendruomenei apie įvykusią avariją žala žmonių sveikatai būtų daug mažesnė.

Saugos kultūra ir tarptautinio branduolinės saugos režimo stiprinimas

Černobylio avarija sąlygojo dviejų svarbių, su branduoline sauga susijusių tarptautinių konvencijų atsiradimą.  Per kelis mėnesius po įvykusios tragedijos, 1986 m., buvo priimta Konvencija dėl išankstinio pranešimo apie branduolinę avariją ir Konvencija dėl pagalbos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai. Jos įpareigoja konvencijas pasirašiusias šalis keistis skubia oficialia informacija tarp valstybių narių atsitikus avarijoms bei teikti pagalbą nukentėjusioms šalims. Abi konvencijos žymiai sustiprino pasaulinį branduolinės saugos režimą.

1996 m. įsigaliojo Branduolinės saugos konvencija, kurią pasirašiusios branduolines elektrines eksploatuojančios šalys įsipareigojo išlaikyti ir užtikrinti jų aukštą saugos lygį, tam pasitelkiant šios konvencijos reikalavimus ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) saugos standartus.

Siekiant tinkamai užtikrinti branduolinių elektrinių saugą, svarbus vaidmuo tenka saugos kultūrai.  

Saugos kultūra apima nuolatinį mokslinių techninių žinių kaupimą, juo pagrįstą projektavimo, statybos, eksploatavimo normatyvinių reikalavimų formulavimą, personalo rengimą, eksploatavimo reglamentų ir instrukcijų kūrimą ir jų griežtą vykdymą, o pagrindinis saugos kultūros principas reiškia, kad prieš pradedant bet kokius  darbus, pirmiausiai įvertinama ir atsižvelgiama į žmonių sveikatos ir gerovės išsaugojimą.

Viena Černobylio avarijos priežasčių buvo būtent žemas saugos kultūros lygis, kuris buvo toleruojamas projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinius objektus – normatyvų ir instrukcijų pažeidimai Tarybų Sąjungoje dažnai būdavo įprasta praktika. Avarijos priežasčių atsiradimui didelę reikšmę turėjo ir silpna branduolinės saugos priežiūros institucija, kuri neturėjo nei pakankamai teisinių galių, nei išteklių, kurie būtini vykdant branduolinės saugos priežiūrą.

Rudosios aikštelės link: Černobylio AE tvarkymo darbai

Po avarijos iš karto buvo sustabdyti kiti trys Černobylio AE energijos blokai, tačiau vėliau vėl buvo paleisti ir kurį laiką veikė. 1991 m. 2-ojo energijos bloko mašinų salėje kilo didelis gaisras, po kurio blokas nebebuvo paleistas. 1996 m. buvo sustabdytas 1-ojo, 2000 m. – 3-iojo Černobylio AE energijos blokų reaktoriai.

Šiuo metu Černobylio AE aikštelėje vyksta pasirengimas eksploatavimo nutraukimui. Dėl patalpų ir įrangos užterštumo radionuklidais numatoma didelę dalį energijos blokų patalpų užkonservuoti, o išmontavimo ir dezaktyvavimo darbus atlikti vėliau. Eksploatavimo nutraukimą planuojama užbaigti 2065 m. Tikimasi, kad pavyks Černobylio AE aikštelę paversti „rudąja aikštele“, t. y. teritoriją ir pastatų konstrukcijas išvalyti iki užterštumo lygio, atitinkančio radiologinį užterštumą uždaroje 30 km zonos teritorijoje aplink Černobylio AE. Ateityje svarstoma šioje teritorijoje sukurti specialią pramoninio naudojimo zoną. Tačiau laukia ilgas kelias.

Didžiausias iššūkis šiame kelyje yra sprogusio 4-ojo energijos bloko sutvarkymas.

Černobylio arka

Likviduojant avariją, per 206 dienas buvo pastatytos apsauginio apgaubo, vadinamo „sarkofagu“ arba oficialiai – objektu „priedanga“, sienos ir stogas, uždengę apgriuvusį ketvirtąjį bloką. Tačiau tai tebuvo laikina apsaugos priemonė, numatyta 20–30 metų. 2012 m. pradėta naujojo arkos formos apgaubo, vadinamosios Černobylio arkos, statyba. Arka buvo montuojama šalia sprogusio Černobylio atominės elektrinės energijos bloko, saugant projektą vykdančius darbuotojus nuo didelės apšvitos. 2016 m. lapkričio mėn. specialių hidraulinių kėliklių pagalba sumontuotas apgaubas buvo užstumtas ant  pažeisto energijos bloko ir senojo sarkofago, taip atskiriant juos nuo aplinkos. Ukrainos branduolinę saugą reguliuojančiosios institucijos (SNRIU) vertinimu, po arkos įrengimo jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galia aplink uždengtą avarijos pažeistą reaktorių sumažėjo daugiau nei 2 kartus.

Naujojo apgaubo įrengimo darbai baigti 2019 m. Šiuo metu vis dar tęsiasi objekto licencijavimo procesas – 2020 m. liepą SNRIU išdavė leidimą vykdyti bandomąjį pramoninį eksploatavimą. Jo tikslas – išbandyti ir įsitinkinti, kad apgaubo viduje  sumontuota įranga atitinka projektą ir tinkamai veikia, ištaisyti trūkumus ir įrodyti, kad apgaubą galima saugiai eksploatuoti. Planuojama, kad šis etapas truks apie metus. Gavus licenciją, po naujuoju apgaubu bus galima pradėti demontuoti nestabilias senojo sarkofago dalis, vėliau – tvarkyti reaktoriuje po katastrofos likusias radioaktyviąsias atliekas, išmontuoti likusias sarkofago ir reaktoriaus konstrukcijas, atsižvelgiant į visus tarptautinėje bendruomenėje priimtinus reikalavimus. Numatoma apgaubo eksploatavimo trukmė – apie 100 metų.

Panaudoto branduolinio kuro tvarkymas

Kita svarbi užduotis nutraukiant atominės elektrinės eksploatavimą yra panaudoto branduolinio kuro sutvarkymas, tam reikalinga speciali infrastruktūra.

Visas iš sustabdytų 1–3 blokų reaktorių iškrautas panaudotas branduolinis kuras saugomas 1986 m. pradėtoje eksploatuoti šlapiojo tipo saugykloje. Šlapias saugojimo būdas ypatingas tuo, kad panaudoto branduolinio kuro rinklės laikomos po vandeniu, taip užtikrinamas jų aušinimas. Numatytas saugyklos eksploatavimo laikas – iki 2028 m. Kadangi kurą iki galutinio sutvarkymo gali tekti saugoti gerokai ilgiau, buvo priimtas sprendimas pastatyti naują sausojo tipo saugyklą, kurią būtų galima eksploatuoti bent 100 metų.

Naujoje saugykloje taikoma sausojo tipo modulinė saugojimo technologija – panaudoto branduolinio kuro rinklės sudedamos į specialius metalinius konteinerius, kurie užpildomi inertinėmis dujomis ir sandariai uždaromi. Tada užpildyti konteineriai dedami horizontaliai į jiems skirtas vietas betoniniame modulyje, kuris apsaugo konteinerius nuo aplinkos poveikio ir pažeidimų bei sukuria barjerą jonizuojančiajai spinduliuotei patekti į aplinką.

2020 m. gruodį buvo baigti naujos laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos karštieji bandymai. Iš viso jų metu paruošti, pervežti ir į saugyklos modulius sudėti 186 konteineriai. 2021 m.  balandžio 22 d. SNRIU išdavė licenciją leidžiančią pradėti pramoninį saugyklos eksploatavimą – tvarkyti bei pervežti į naująją saugyklą likusį panaudotą branduolinį kurą. Čia jis bus  saugomas 100 metų.  

Lygiagrečiai Černobylio AE aikštelėje kuriama ir kitų radioaktyviųjų atliekų, kurios susidarė eksploatuojant reaktorius ir avarijos metu, tvarkymo infrastruktūra.  


Straipsnis parengtas pagal VATESI, Ukrainos branduolinę saugą reguliuojančiosios institucijos (SNRIU), Černobylio atominės elektrinės ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) informaciją.

Susijusi informacija:

Černobylio avariją prisimenant: priežastys ir saugos kultūros pamokos (2016)
Černobylio arka – unikali konstrukcija, padėsianti apsaugoti žmones ir aplinką (2017)
Tarptautinė branduolinių ir radiologinių įvykių skalė INES